Pasaulio kurčiųjų graikų ir romėnų imtynių čempionate, kuriame aukso medaliu nudžiugino Mantas Kazimieras Sinkevičius, lietuviai sulaukė ir nemalonių akimirkų.

Džiugią nuotaiką kuriam laikui aptemdė incidentas dėl mėginio dopingui, neva organizatoriai sumaišė testus. Anot mūsų sportininko trenerio Sauliaus Liaugmino,  dėl šio nesusipratimo teko skambinti net į Lietuvos antidopingo agentūrą. Šiandien, kai nemalonūs reikalai nurimę, paprašėme S.Liaugminą prisiminti planetos čempionatą.

– Kada pradėjote tikėti, kad galite laimėti auksą?

– Po pirmųjų dviejų kovų.

– Tačiau pats debiutinis susitikimas su rusu Maksimu Rožkovu buvo labai sudėtingas.

– Gal dėl to, kad Mantą varžė priešstartinis jaudulys. Jis bijojo aštrinti momentus, tačiau nedarė neapgalvotų sprendimų. Dirbo pasyviai, tačiau judėjo į priekį it garvežiukas. Rusas ir fiziškai stiprus, ir aukštesnis. Jis pirmasis dėl aktyvumo gavo tašką. Buvome numatę taktiką, kad Mantas rusą paspaus antrajame kėlinyje, jog irgi už aktyvumą užsidirbtų tašką. Taisykles žinome: kas paskutinis gauna tašką, jei lygus rezultatas, tas laimi. Taktika pasiteisino. Mūsiškis užspaudė varžovą, uždirbo išlyginamąjį tašką. Mus tenkinantį rezultatą pavyko išsaugoti. Juolab kad baigiantis kovai dar vieną tašką pelnyti sunkiau, nes atlikti rezultatyvius veiksmus būna visiškai sunku, mat imtynininkai būna prakaituoti, rankos slysta.

Ir antroje kovoje su turku Kadiru Kusu Mantas vengė rizikuoti, neatliko aktyvių veiksmų. O varžovas bandė aktyviai kovoti – norėjo atlikti veiksmą per petį. Mantas sulaikė jo išpuolį ir uždirbo du taškus. Per likusį laiką išsaugojo įgytą persvarą.

Trečioje akistatoje su ukrainiečiu Dmitro Jukša mūsų imtynininkas, ko gero, atsipalaidavo. Gal todėl, kad prieš tai varžovai jį buvo įveikę aiškia persvara. Mantas norėjo pernelyg greitai pelnyti taškus. Tuo metu ir pats suklydo – oponentas pirmasis pelnė keturis taškus. Mane suerzino, kad „grybus renka“, tačiau sportininkas labai greitai išsitaisė. Netrukus ukrainietis Mantą išprovokavo metimui. Lietuvis tuo pasinaudojo, ir paguldė ant menčių.

Užėmę pogrupyje pirmą vietą, pusfinalyje susitikome su kitame pogrupyje antruoju buvusiu kazachu Nurzahanu Assanu. Nors daug kas rašo, kad tai buvo lengva kova, tačiau ji tokia nebuvo. Jaunas – 22-ejų varžovas lindo į visokius paėmimus, kovojo avantiūristiškai, bandė mesti iš įvairiausių padėčių. Nepaisant kokiu skirtumu pralaimėdavęs, jis buvo nenuspėjamas – galėjo bet ką, bet kada padaryti. Tačiau ir mes tą kovą taktiškai išsidėliojome. Pasakiau Mantui, kad jis yra stipresnis, tačiau nereikia niekur lysti, tiesiog turi jį užspausti. O jei lenda kazachas, reikia iškarto kontratakuoti. Nusprendėme, kad Mantas nelauktų, kol varžovas patogiai sau pasitaisys metimui, o pats atakuotų. Taip ir buvo. N. Assanas bandė lysti, Mantas pelnė du taškus, vėliau dar keturis. Įgijęs solidžią persvarą, Mantas „rišo“ varžovo rankas, neleido jam dirbti.

Paskubėta buvo skelbti, kad mes užsitikrinome medalį po antrosios kovos. Iš tikrųjų, mes dėl medalio galėjome būti ramūs, kai įveikėme kazachą – po ketvirto mūšio. Mat, pasaulio čempionate, kadangi buvo septyni dalyviai, buvo skirti trys medaliai, o ne keturi, kaip esame įpratę.

Tad iki tol, kol išėjome į finalą, mus lydėjo nervinis fonas. Normalu, kad iš pradžių žiūrėjome, kaip įvykdyti minimalųjį planą. Kai iškopėme į finalą, patikėjome, kad galime laimėti auksą. Tuomet jau buvo psichologinis atsipalaidavimas, neslėgė baisi našta, neliko tokio didelio spaudimo, įtampos. Prieš lemiamą kovą pasidėliojome, ką sportininkas turi daryti, ir Mantas viską atliko šimtu procentu. Kaip nutarėme, taip viską ir padarė: reikėjo paspausti turką, uždirbti tašką už aktyvumą, o vėliau varžovą, pasiųstą į parterį, trūks plyš reikia ritinti. Lietuvis atliko net tris tokius veiksmus ir turką, iškėlęs į viršų, net numetė. Manau, kad teisėjas suklydo. Finalas turėjo baigtis aiškia persvara – 11:0. Neužskaitė to metimo, neva nuslydo paėmimas ir paėmė žemiau juosmens. Kiek vėliau žiūrėjau įrašą, viskas buvo pagal taisykles. Tačiau tuo metu nenorėjau rizikuoti dėl protesto. Pateikus protestą, kovos metu ant didelio ekrano visi teisėjai peržiūri abejotiną momentą ir patvirtina arba patikslina įvertinimą. Jei pateikusysis protestą yra neteisus, jis praranda teisę daugiau protestuoti, o varžovui yra skiriamas taškas. Tad prieš pateikiant protestą, reikia pasverti, ar esi šimtu procentu garantuotas. Susilaikiau nuo protesto, nes tuo metu pirmavome 7:0 ir įvertinau, jog turkui per likusį kėlinį septynis taškus atsigriebti bus labai sunku. Be to mačiau, kad varžovas „sėdęs“, neturi jėgų ir noro kažką keisti. Toks vaizdas, kad turkas laukė, jog kuo greičiau baigtųsi kova.

Nors varžybos kurčiųjų, tačiau daugelis Turkijos specialistų yra kalbantys, todėl salėje buvo didžiulis triukšmas, jie buvo labai nepatenkinti.

– Finale kovoti su šeimininku, kurį dar emocionaliai palaiko beveik visi susirinkusieji, labai sunku.

– Mums buvo nė motais tie jų rėkavimai, mojavimai, gestikuliacijos. Mes su Mantu esame matę daug įvairių „teatrų“. Tai normalu – turkai, kaukaziečiai, apskritai – pietiečiai yra emocionalūs, ir jie tas emocijas labai išreiškia.

– Minėjote apie keistą šeimininkų kultūrą.

– Čempionas turi teisę su savo šalies vėliavą apeiti garbės ratą aplink kilimą. Įprasta, kad nugalėtoją pagerbia visa salė, tačiau Turkijoje buvo kitaip: tylu, tylu. Paplojo keli ukrainiečiai, baltarusiai, aš, taip pat mus atlydėjęs ir kartu čempionate buvęs Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto atstovas Mantas Stankevičius. Tai buvo keista, nes imtynės Turkijoje – labai populiarios ir nugalėtojus turėtų gerbti. Matėsi, kad jie buvo labai nepatenkintais veidais.

– Ar Mantui čempionate nebuvo kokių traumų, apie kurias mes nežinome?

– Buvo tokių apie kuriuos sakau „einamieji remontai“. Kaip reikia automobiliui kaladėles keisti, taip ir čia. Gavo į antakį, ištino akis, o tokių traumų, dėl kurių būtų reikėję kentėti – nebuvo.

– Koks įspūdis apie čempionato lygį?

– Vien palyginti su praėjusiu pasaulio čempionatu Irane, jau nekalbu apie dar ankstesnį Rusijoje, lygis labai pakilęs. Tai ne vien mano pastebėjimas. Bendravau su baltarusiais. Jie tokios pat nuomonės. Turkijoje buvo gerų, įtemptų, aukšto lygio kovų.

– Dar negrįžus į Lietuvą jums teko spręsti netikėtas problemas.

– Tiesa. Prasidėjo įvairios nemalonios peripetijos dėl dopingo mėginio. Teko net skambinti į Lietuvos antidopingo agentūrą.  Po to, kai Mantas atidavė mėginį, po kelių valandų organizatoriai mus susirado viešbutyje. Ėmė suokti: „Suklydome, reikia perklijuoti mėginių kodus. Tai nieko tokio – perklijuosime, jūs pasirašysite“. Ir taip mąsčiau, ir anaip: velnias žino, ant kokio testo jie užklijuos tą kodą. Paskambinus į Lietuvą, pasakė, kad negali būti jokių perklijavimų. Organizatoriai turi rašyti raportą, ataskaitą apie savo klaidą. Vėliau ir aš rašiau paaiškinimą. Fotografavome, siuntėme į Lietuvą nuotraukas. Sakė nusiųs į Tarptautinę antidopingo agentūrą, į Tarptautinę imtynių federaciją, jog buvo toks incidentas, kažkas kažką sumaišė, sukeitė ir t.t.

– Tai nuotaiką pagadino?

– Tai taip. Tokie neaiškumai erzino.

– Vakarėlį pergalės progą surengėte?

– Išėjome į miestą pasivaikščioti. Užėjome į barą pavakarieniauti. Mantas jau galėjo valgyti, kiek norėjo. Tiek užsisakė, kad dar ir liko. Leidome sau. Šis čempionatas buvo mūsų svarbiausias startas šiais metais. Apskritai, nukrito širdį slėgęs akmuo. Tiek visko buvo: daug darbo, daug stovyklų, traumos, svorio metimas. Viskas baigėsi laimingai.

– Kokios laukia kitos varžybos?

– Dabar – atostogos. Ir lieka 300 dienų iki Pasaulio kurčiųjų žaidynių. Atrodo, kad toli, tačiau laikas bėga greitai. Po atostogų Manto laukia Lietuvos čempionatas, vyksiantis rugpjūčio mėnesį. Vėl reikės sugrįžti į sportinę formą, svorį prisižiūrėti. Rugsėjį – planų sudarymas, kad būtume kuo geriau pasirengę gegužės mėnesiui.

Nuotraukoje: LKSK atstovas Mantas Stankevičius, pasaulio čempionas Mantas Kazimieras Sinkevičius, treneris Saulius Liaugminas.